įšilusi vasara leidžia šiek tiek atsipūsti. Būtų puiku, kad tie smagūs savaitgaliai gamtoje, atostogos ir ilgi, šildantys vakarai tęstųsi kuo ilgiau. Gerai pailsėjus ir „išvėdinus“ galvas nuo tamsių minčių, pagaliau galime įsileisti daugiau šviesos ir į savo širdis.
Puiku, kad tokiu gražiu metų laiku ir piniginės nebeslegia sunkūs šildymo sezono ledai. Nors atostogos visuomet apgaulingos: išlaidų prireikia netikėčiausiose vietose. Tačiau svarbu sau kartais leisti pasielgti šiek tiek nerūpestingai, kad galėtume pajausti tikrą gyvenimo skonį.
Mūsų šalies aktualijos, kaip visuomet, lieka iš esmės tokios pačios. Apie valstybės vykdomą politiką būtų nuodėmė ir kalbėti: sunku rasti sprendimų, kuriais galėtume nuoširdžiai pasidžiaugti. Lietuva ir toliau griežtai auklėja savo vaikus, tačiau ar dėl to turėtume palūžti? Nedėkinga politika moko mus drąsos, skatina ieškoti kūrybiškų sprendimų, negailestingai bausdama už trumparegiškumą, tingumą bei paprasčiausias nesėkmes. Laimi tie, kurie stojasi kaskart su šypsena ir žvelgia į pasaulį kupini tikėjimo savimi ir aplinkiniais. Juk žmonės Lietuvoje yra geri, kad ir ką kalbėtų anekdotai apie degančius kaimynų tvartus... Kiekvienos šalies istorijoje galima rasti tamsių dėmių, tačiau mes patys turime nuspręsti, ką apie save galvojame ir sakome kitiems. Ar mes taip ir liksime stovėti šešėlyje, kurį ant mūsų meta trumparegiai politikai, o gal pasiryšime pagaliau išlįsti į šviesą? Nejaugi mes jos neverti?
Kaip manote, kur gyvena laimingiausi žmonės? Gal tai būtų visko pertekusi JAV, o gal karų ir negandų nepaliesta Šveicarija? Pasirodo, tikrai ne. Laimingiausi žmonės gyvena šalyse, kurios jų nemyli. Veltui gautas ekonominis komfortas taip ir neišjudina įgimto asmenybės potencialo, o sunkūs laikai parodo, kiek daug aplinkui turime geros širdies žmonių. Pasirodo, šildo ne sienos, o žmonės.
Ekonominis ledynmetis mus išmokė svarbių pamokų. Ar mes jas tikrai įtvirtinome? Ar mokame protingai naudotis tuo, ką gauname? Ar tikrai saugome tai, ką turime? Ar sugebame laikytis teisingos krypties, jeigu pučia šalti ir nepalankūs permainų vėjai? Kai būna taip tamsu, kad nors į akį durk, ar tikrai sugebame išlaikyti tikėjimą, kad šviesa mus anksčiau ar vėliau tikrai pasieks?
Natūralu, kad besibaigiant sunkiam pastarųjų kelių metų etapui, tenka ieškoti atsakymų į krūvas klausimų. Tiek daug dabar tenka dėlioti į vietas, tvarkyti tai, ką paliko galingas, daug ką nušlavęs ekonominis uraganas. Linkiu ir Jums, mieli sakitytojai, leisti sau rasti vieną kitą atsakymą, įtvirtinti tai, kas išmokta, kad ateitį galėtume pasitikti stipresni, drąsesni ir mokėtume išmintingai pasinaudoti visomis gyvenimo galimybėmis.
„Laikas pinigams“ redaktorė
